Chronic kidney disease (CKD) affects both brain structure and function. Patients with CKD have a higher risk of both ischemic and hemorrhagic strokes. Age, prior disease history, hypertension, diabetes, atrial fibrillation, smoking, diet, obesity, and sedimentary lifestyle are most common risk factors. Renal-specific pathophysiologic derangements, such as oxidative stress, chronic inflammation, endothelial dysfunction, vascular calcification, anemia, gut dysbiosis, and uremic toxins are important mediators. Dialysis initiation constitutes the highest stroke risk period. CKD significantly worsens stroke outcomes. It is essential to understand the risks and benefits of established stroke therapeutics in patients with CKD, especially in those on dialysis. Subclinical cerebrovascular disease, such as of silent brain infarction, white matter lesions, cerebral microbleeds, and cerebral atrophy are more prevalent with declining renal function. This may lead to functional brain damage manifesting as cognitive impairment. Cognitive dysfunction has been linked to poor compliance with medications, and is associated with greater morbidity and mortality. Thus, understanding the interaction between renal impairment and brain is important in to minimize the risk of neurologic injury in patients with CKD. This article reviews the link between chronic kidney disease and brain abnormalities associated with CKD in detail.

To the Editor:The coronavirus disease , caused by severe acute respiratory syndrome coronavirus 2 (SARS-CoV-2), has been a major burden on healthcare systems and communities worldwide. It required fast response, transformation of hospitals, and a change of our habits.Many studies have found that chronic kidney disease (CKD) is a risk factor for a more severe course of COVID-19, unfavorable outcomes, with patients receiving dialysis having the highest mortality across all studied factors. [1][2][3] In addition to higher mortality, more adverse outcomes, and severe course of the disease, COVID-19 was more prevalent in patients with CKD receiving dialysis. A cross-sectional study in the United States proved that seroprevalence of SARS-CoV-2 spike protein antibodies was higher in dialysis patients compared to the general public. This demonstrates that patients on dialysis may also be the source of community spread of COVID-19. 4,5 Patients receiving in-center hemodialysis cannot isolate or pause their treatments, resulting in interrupted dialysis schedules or emergent dialysis sessions and even death. 6 With safe vaccination options becoming widely available across the world, there is no doubt that patients with end-stage renal disease (ESRD) should be among the first to be immunized. After extensive discussions, Lithuanian

it possible to determine with high accuracy the threshold values of interstitial fibrosis (>40%) and expression of E-cadherin (<10%) from tubulo-interstitium, in which the achievement of renal response is impossible with a probability close to 80% (Figures 2 and 3). Conclusions: The main characteristic of AKI due to MCN is the rapid (within 2 months) formation of irreversible changes in kidneys: interstitial fibrosis and loss of tubular epithelial phenotype. This is emergency and require intense antimyeloma therapy to achieve hematologic and renal response. The quantitative computer morphometric assessment increases the accuracy of nephropathology studied and can be used in prognostic models.

No abstract

No abstract

Our case series showed that eculizumab is efficacious and safe in treating thrombotic microangiopathy, as well as it has positive effects on quality of life. Further extensive studies are required to develop unified treatment guidelines.

SANTRAUKAReikšminiai žodžiai: imunosupresiniai vaistai, glukokortikosteroidai, glomerulonefritai, indukcinė imunosupresija, infekcinės komplikacijos. Įžanga. Glomerulonefritai -heterogeninė inkstų ligų grupė, kuriai būdingas ūmus arba lėtinis autoimuninės kilmės inkstų pažeidimas, pasireiškiantis izoliuotu inkstų pažeidimu arba kaip komplikacija sergant sisteminėmis ligomis (sistemine raudonąja vilklige, vaskulitu ir kt.). Glomerulonefritams gydyti skiriama imunosupresinių vaistų. Jatrogeninės komplikacijos skiriant imunosupresantus dažnos ir įvairios. Darbo tikslas. Ištirti imunosupresinio gydymo sukeltą komplikacijų paplitimą 12 mėnesių laikotarpiu, palyginti komplikacijų dažnį skirtingose gydymo schemų ir amžiaus pacientų grupėse bei įvertinti gydymo efektyvumą remiantis laboratoriniais kriterijais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyvinio tyrimo metu buvo analizuotos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centre 2004-2016 m. gydytų pacientų ligos istorijos. Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems autoimuninė inkstų liga histologinio tyrimo metu nustatyta pirmą kartą ir paskirtas pradinis imunosupresinis gydymas. Tyrimo metu surinkti duomenys apdoroti SPSS 22.0 programa, taikant porinį (paired) t-testą ir skaičiuojant galimybių santykį. Rezultatai. Tyrimo imtį sudaro 87 pacientai, kurių amžiaus vidurkis 46,41 m. (± 16,49). Komplikacijos išsivystė 35 pacientams (41,2 proc. pacientų), 52 pacientai (59,8 proc.) neturėjo komplikacijų per 12 mėnesių. 39 pacientams taikyta pulsinė terapija: 15 pacientų skirtas metilprednizolonas, 12 metilprednizolonas ir ciklofosfamidas, 12 tik ciklofosfamidas. Iš 39 tiriamųjų komplikacijos išsivystė 23 pacientams -65,71 proc. Skiriant metilprednizolono pulsinę terapiją, komplikacijų pastebė-ta 7 iš 15 pacientų (46,66 proc.), metilprednizoloną ir ciklofosfamidą -10 iš 12 pacientų (83,33%), tik ciklofosfamidą -6 iš 12 (50 proc.). Skiriant indukcinę terapiją, komplikacijų atsiradimo rizika per pirmą mėnesį yra net 18,4 karto didesnė nei jos neskiriant, per 3 mėnesius atitinkamai 3,86 karto didesnė, per 6 mėnesius atitinkamai 6,05 karto didesnė, o per 12 mėnesių atitinkamai 5,8 karto didesnė tikimybė įvykti komplikacijai. Vertinant komplikacijų skaičių skirtingose amžiaus grupėse, daugiausia komplikacijų įvyko 46-65 ir vyresnių nei 65 metų tiriamųjų grupėse atitinkamai 16 (61,54 proc.) ir 11 (68,75 proc.), komplikacijų skaičius iki 46 metų amžiaus grupėse buvo mažesnis nei 50 proc. Išvados. Pulsinė terapija padidina komplikacijų išsivystymo riziką iki 18,4 karto pirmą gydymo mėnesį, padidėjusi rizika išlieka visus metus. Daugiausia komplikacijų pasireiškė, kai indukcinei terapijai buvo skiriamas metilprednizolono ir ciklofosfamido derinys. Vyresniame amžiuje dažniau nustatyta gydymo sąlygotų komplikacijų. ABSTRACT

Reikšminiai žodžiai: kompiuterinė tomografija, šlapimo rūgšties akmenys, Haunsfildo vienetai, ne uratiniai akmenys, ekstrakorporinė smūginės bangos litotripsija (ESBL). Tikslas. Šlapimo takų akmenligė tampa vis dažnesne liga, ypač Vakarų šalyse. Akmenis sudarantys skirtingi cheminiai junginiai yra nevienodo tankio ir kietumo, todėl akmens sudėtis turi didelę reikšmę parenkant gydymo planą. Gydymo pasirinkimui taip pat reikšmingi yra akmens vieta ir dydis. Šio tyrimo tikslas – retrospektyviai ištirti šlapimo takų akmenų tankį in vivo, atliekant kompiuterinę tomografiją ir matuojant Haunsfildo vienetais (HV) bei palyginti su biochemine analize, atlikta infraraudonųjų spindulių pektrometrija. Metodai. Nuo 2010 iki 2014 m. 99 pacientams, kuriems įtariama šlapimo takų akmenligė, buvo atliekama kompiuterinė tomografija. Patyręs radiologas, kuris neturėjo duomenų apie akmenų cheminę sudėtį, retrospektyviai peržvelgė ir išanalizavo akmenų tankį Haunsfildo vienetais. Rezultatai buvo palyginti su gauta biochemine analize infraraudonųjų spindulių spektroskopija. Rezultatai. Iš 99 tirtų akmenų 57 buvo kalcio oksalato akmenys (57,6 proc.), 11 – struvito (11,1 proc.), 19 – grynos šlapimo rūgšties (19,2 proc.) ir 12 – kalcio oksalato bei šlapimo rūgšties akmenų (12,1 proc.). Patikrinus rezultatus, naudojant ANOVA palyginimą, buvo nustatyta, kad skirtingos cheminės sudėties akmenų tankiai nėra reikšmingai susiję. Naudojant nepriklausomų imčių t testą nustatyta, kad grynos šlapimo rūgšties akmenų tankis statistiškai reikšmingai skiriasi nuo kitą cheminę sudėtį turinčių akmenų (p &lt; 0,001), tačiau pritaikius logistinę regresiją nustatyta, kad šis kompiuterinės tomografijos tankis yra nepakankamai patikimas prognozinis veiksnys. Išvados. HV dydis reikšmingai skiriasi tarp grynos šlapimo rūgšties ir kitą cheminę sudėtį turinčių akmenų, tačiau HV dydis nėra patikimas rodiklis, norint nustatyti akmens cheminę sudėtį. Taip pat HV dydis nėra patikimas nuspėjantysis rodiklis, diferencijuojant grynos šlapimo rūgšties akmenis nuo kitą cheminę sudėtį turinčių akmenų.