Photodermatoses are skin disorders induced or exacerbated by light. They can be broadly classified into four groups: (i) immunologically mediated photodermatoses (idioapathic); (ii) drug- and chemical-induced photosensitivity; (iii) defective DNA repair disorders; and (iv) photoaggravated dermatoses. The exact pathomechanism of those diverse skin reactions to light radiation remains unclear. Immunologically mediated photodermatoses are the most common dermatoses among all photosesnsitive disorders. The management of photodermatoses starts with clinical recognition of characteristic lesions localized predominantly in light exposed skin. Detailed history-taking, phototesting and photopatch testing are required to establish a correct diagnosis, especially if patients present in disease-free intervals. Classification and short description of distinctive clinical features of most common photodermatoses, several practical aspects of evaluation and management of the patient with photosensitivity will be outlined.

No abstract

With political, economical and social changes in Lithuania following the break-up of the Soviet Union, the health-care system has changed. The old Soviet system has been abandoned and it has taken time to re-establish a system under the new government. Resources are limited in most aspects of health care, including sexually transmitted infections (STIs). This has, also limited the development of education packages on STIs which are so important when trying to combat the spread of HIV infection. Notifications of syphilis, in Lithuania, have increased 52 fold between 1990 and 1996 although, since then, the incidence has started to decrease. Syphilis has been more reliably notified than other STIs and serves as the most reliable indicator of STI trends.

Raktažodžiai: amiloidozė, amiloidas, lokalizuota odos amiloidozė, sisteminė amiloidozė. SantraukaAmiloidozės klinika tiesiogiai priklauso nuo amiloido kaupimosi lokalizacijos: jis gali kauptis viename organe (lokalizuota amiloidozė) arba daugybė-je organų sistemų (sisteminė amiloidozė). Oda gali būti pažeista sergant tiek lokalizuota, tiek sisteminės amiloidozės metu. Nors odos amiloidozė ir odos pokyčiai sergant sistemine amiloidoze reti Europoje, tačiau žymiai dažniau diagnozuojami pietryčių Azijoje, Kinijoje ir Pietų Amerikoje. Nepaisant didelės odos amiloidozės klinikos įvai-rovės, tam tikri specifiniai klinikiniai požymiai gali būti itin svarbūs ankstyvoje ne tik lokalizuotos odos, bet ir sisteminės amiloidozės diagnostikoje. Straipsnyje pateikiame naujausios literatūros apžvalgą, išsamią odos amiloidozės klasifikaciją, kliniką ir svarbiausius diagnostikos bei gydymo principus. baltymas), Aß2M (amiloidą formuoja beta-2 mikroglobulinas) bei iš citokeratino 5 sudarytas AK amiloidas [1,2]. AL amiloidozė dažnai vadinama pirmine, o AA amiloidozė -antrine, tačiau šis teiginys ne visada teisingas atsižvel-giant į tai, kad kartais abu amiloidai -AA ir AL -gali būti aptinkami tam pačiam pacientui tuo pačiu metu [1].Šio straipsnio tikslas -apžvelgti odos amiloidozės formas, svarbiausius odos pokyčius sergant sistemine amiloidoze, jų kliniką, diagnostiką bei gydymo būdus. Darbo objektas ir apimtisPagal pažeidimo apimtį amiloidozė klasifikuojama į lokalizuotą ir sisteminę. Lokalizuota amiloidozė (šiuo atveju -odos, esant tik jos pažeidimui) skiriama į pirminę bei antrinę. Pirminė lokalizuota odos amiloidozė skirstoma į lichenoidinę, makulinę, bifazinę, mazginę bei paveldimąją formas. Sisteminės amiloidozės formos: pirminė, antrinė, su hemodialize susijusi ir paveldimoji (šeiminė) amiloidozė [1,2,4,6]. Adaptuota klinikinė amiloidozės klasifikacija pateikiama 1 paveksle. ODOS POKYČIAI SERGANT AMILOIDOZE

SantraukaSifilis -sisteminė liga, kuriai būdingas platus klinikinių pasireiškimų spektras, todėl su juo susidurti gali visų specialybių gydytojai. Pagal sergamumą sifiliu Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių Europos Sąjungoje. Šiame tyrime susisteminti per 15 metų sukaupti duomenys dviejuose Lietuvos dermatovenerologijos centruose -Vilniaus universiteto Dermatovenerologijos centre (DVC) ir Respublikinės Klaipėdos ligoninės Odos ir venerinių ligų poliklinikoje (RKL). Tikslai: nustatyti bei įvertinti sifilio susirgimų skaičių bei dinamiką DVC ir RKL 15 m. laikotarpiu, lyčių pasiskirstymą, bėrimo elementus, diagnostiką, gydymą bei jo efektyvumą. Medžiaga ir metodai: atlikta retrospektyvinė sifilio registracijos žurnalų bei ambulatorinių kortelių analizė. Į galutinę detalią analizę įtrauktos 1245 pacientų ambulatorinės kortelės: 793 pacientai iš DVC ir 452 iš RKL. Duomenų analizė atlikta SPSS, patikimumas skaičiuotas naudojant ANOVA, Fisher ir chi kvadrato testus. Rezultatai: 2000-2003 m. laikotarpiu DVC ir RKL užregistruotas 691 (56 proc.) sifilio atvejis, 2004-2014 m. -554 (44 proc.) atvejai. Moterys sudarė 49 proc. (610) visų pacientų, jų amžiaus vidurkis - 29,5 ± 11,3 m., vyrų -34,3 ± 12,3 m. (p<0,001), metų eigoje jis reikšmingai nekito. Tarp mieste gyvenusių pacientų dirbantys vyrai sudarė 55 proc. (222), bedarbės moterys -52 proc. (186)(p=0,050). Pirminis sifilis diagnozuotas 14 proc. (173) pacientų, antrinis -34 proc. (427), ankstyvas latentinis -

No abstract