Atypical Forms of Employment in Lithuania: Main Characteristics and Prevalence

Abstract

Sparti technologijų plėtra, auganti konkurencija globalioje rinkoje lemia didesnio darbo rinkos lankstumo būtinybę, o tai savo ruožtu skatina nestandartinių užimtumo formų atsiradimą. Dėl šios priežasties per paskutinį dešimtmetį visame pasaulyje šalia standartinių užimtumo formų – darbo visu etatu – išpopuliarėjo ir netipinės, standartinio užimtumo modelio neatitinkančios formos. Tokioms nestandartinėms užimtumo formoms paprastai būdingas netipinis darbo laikas, specifinė darbo sutartis ar kitos mažiau įprastos įdarbinimo sąlygos. Kaip rodo tyrimai, netipinės užimtumo formos yra itin paplitusios paslaugų sektoriuje, ypač socialinio darbo ir namų ūkyje atliekamose ekonominėse veiklose.Augant netipinių užimtumo formų mastui Europos šalyse, atsiranda vis daugiau prieštaravimų dėl jų naudingumo šalies ekonomikai ir visuomenei. Neretai būgštaujama, kad netipiniai darbo santykiai gali tapti norma ir visiškai pakeisti standartinius darbo santykius. Kalbėdami apie netipines užimtumo formas, ir politikai, ir mokslininkai, iš vienos pusės, pabrėžia, kad nestandartiniai ir lankstūs darbo santykiai įmonėms suteikia galimybę greičiau reaguoti į kintančius vartotojų poreikius, išlaikyti įvairesnę darbo jėgą bei geriau derinti darbo vietų paklausą ir pasiūlą, iš kitos pusės, pažymi, kad, liberalizuojant darbo santykius, būtina darbuotojams užtikrinti kuo didesnį saugumą (Commission of the European Communities, 2006). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, tikslinga analizuoti netipinio užimtumo formas ir jų paplitimą Lietuvoje, nagrinėti, kokios įtakos netipinis užimtumas turi darbuotojų darbo sąlygoms ir jų saugumui darbo rinkoje. Kalbant apie šios temos aktualumą Lietuvoje, reikia pažymėti ir tai, kad pastaruoju metu itin daug diskutuojama apie naująjį LR darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projektą, kuriame numatyta nemažai naujų darbo sutarčių rūšių. Tikėtina, kad, įteisinus naująjį darbo kodeksą, netipinis užimtumas Lietuvoje dar labiau išaugs.Straipsnio tikslas – išnagrinėti Lietuvoje taikomas netipinio užimtumo formas ir jų paplitimą bei išryškinti netipinio užimtumo įtaką darbuotojų darbo sąlygoms ir saugumui darbo rinkoje.Tyrimo objektas – netipinės užimtumo formos.Pirmiausia straipsnyje aptariama netipinio užimtumo sąvoka ir Lietuvoje taikomos netipinės užimtumo formos, vėliau analizuojama, kokios įtakos darbuotojų darbo sąlygoms ir saugumui darbo rinkoje turi netipinis užimtumas. Galiausiai atliekama statistinių duomenų analizė, siekiant įvertinti netipinio užimtumo paplitimą Lietuvoje.Straipsnyje taikomi mokslinės literatūros šaltinių analizės ir apibendrinimo (indukcijos, dedukcijos) metodai, lyginamoji analizė. Analizei naudojami agentūros „Eurostat“, Lietuvos statistikos departamento (LSD) ir kitų Lietuvos bei užsienio institucijų statistiniai ir tyrimų duomenys.Šalyje galiojančių teisės aktų analizė parodė, kad šiuo metu Lietuvoje reglamentuotos šios netipinės užimtumo formos: darbas ne visą darbo laiką; terminuotas užimtumas; trumpalaikis, sezoninis darbas; laikinasis įdarbinimas; darbas pagal paslaugų kvitus; nuotolinis darbas; savarankiškas užimtumas ir darbas, atliekamas pagal civilines sutartis.Mokslinės literatūros šaltinių analizė parodė, kad, nepaisant to, jog netipinės užimtumo formos turi tam tikrų privalumų, didesnė dalis tyrimų rodo, kad pagal netipines užimtumo formas dirbantys darbuotojai yra kur kas mažiau saugūs darbo rinkoje nei darbuotojai, dirbantys pagal standartines darbo sutartis. Šį nesaugumą lemia dažniau patiriamas stresas dėl darbo situacijos ir menkų galimybių prognozuoti savo pajamas bei karjeros perspektyvas. Kaip vieną iš netipinių sutarčių trūkumų galima pažymėti ir tai, kad darbuotojai, dirbantys pagal netipines darbo sutartis, yra itin veikiami ekonominių svyravimų ir krizių laikotarpiais gali jaustis nesaugiai, kadangi darbdavys juos gali lengvai atleisti, nepatirdamas papildomų išlaidų (Lang, Schömann ir Clauwaert, 2013). Tai yra svarbu, kadangi ne visi pagal netipines užimtumo formas dirbantys darbuotojai socialinės rizikos atveju gali pasinaudoti socialinės apsaugos sistemos teikiama parama.Pačiomis nesaugiausiomis darbuotojo atžvilgiu yra laikomos labai netipinės sutartys – trumpalaikė terminuota sutartis, trumpalaikė ne viso darbo laiko sutartis ir darbas pagal iškvietimą. Prie nesaugiausiųjų kategorijos priskiriamas ir darbas be sutarties.Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje netipinės užimtumo formos nėra itin paplitusios. Lietuvai būdingi standartiniai darbo santykiai, kai dirbamas nuolatinis darbas visą darbo laiką. Iš visų netipinių užimtumo formų labiausiai Lietuvoje paplitęs savarankiškas užimtumas ir darbas ne visą darbo laiką. Pagal minėtas užimtumo formas Lietuvoje 2015 m. dirbo atitinkamai 11,1 proc. ir 7,6 proc. užimtųjų. Galima paminėti dvi netipinio užimtumo formas – t. y. savarankišką užimtumą ir įdarbinimą per laikinojo įdarbinimo įmones, kurios per paskutinius kelerius metus Lietuvoje plėtėsi labiausiai. Tikėtina, kad, įsigaliojus naujajam darbo kodeksui, kuriame numatyta nemažai naujų darbo sutarčių rūšių, netipinis užimtumas Lietuvoje gali išaugti.Remiantis pateikta medžiaga galima teigti, kad netipinės užimtumo formos tampa esminiu naujo lankstaus žmogiškojo kapitalo valdymo elementu ir ateityje jų vaidmuo darbo rinkoje tik didės (Elastyczne zarządzanie..., 2016). Atsižvelgiant į tai, plėtojant netipinių užimtumo formų panaudojimą, darbo rinkos reguliavimo lygmeniu svarbu užtikrinti ekonominių ir socialinių rezultatų atitikimą, nes menkėjanti darbuotojų gerovė ir socialinis nesaugumas gali sumažinti darbo išteklių panaudojimo efektyvumą.