Social research about online crime is a multi-disciplinary field addressing a wide array of topics since its inception in the 1980s. Based on a broad review of state-of-the-art literature and gaps identified in review publications (Holt, Bossler 2014; Stratton, Powell, Cameron 2017; Maimon, Louderback 2019, and others), in this paper I outline 41 key topic in social research about online crime, classified into four broad categories: 1) research focusing on specific types of online crime, 2) research about perpetrators, victims, and law enforcement, 3) research about online crime discourses and public perceptions, 4) research putting the local and global specifics of online crime into perspective. Based on the topic map, I undertook a systematic review of literature on research about online crime published in Lithuania from the empirical social scientific perspective. The results show that very few such studies are carried out in Lithuania. From 2004 to 2020, 26 publications have been found in total. 10 of them were theoretical briefs, while 16 were based on empirical data. Out of the 41 key topic, 14 were covered in the publications, while 29 or roughly two thirds remained unaddressed. The dominant contributors were legal scholars writing about the social aspects of online crime across a variety of topics, and mostly focusing on specific crime types. The most developed topic was cyberbullying, with contributions by scholars mostly from the fields of psychology and education. To fill in these glaring gaps, it is vital to develop this field of research with an emphasis on both wider and deeper research agendas, complex, valid and reliable research data and critical theoretical approaches, inviting systematic contributions from criminology, sociology, communication and media studies, and political science.

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Tinklaveikos technologijų inovacijos – turinio valdymo priemonės, socialiniai tinklai, mobiliosios programos – sudarė prielaidas auditorijoms dalyvauti kuriant ir skleidžiant žiniasklaidos turinį. Tačiau šių pokyčių pasekmės skiriasi priklausomai nuo kultūrinio konteksto, žiniasklaidos priemonės ir auditoriją sudarančių socialinių grupių. Temos aktualumą apibrėžia poreikis paaiškinti, kaip keičiasi tradicinė galios ir atsakomybės pusiausvyra tarp žiniasklaidos ir auditorijos.Šis straipsnis pristato tyrimą apie auditorijos galimybes dalyvauti kuriant ir skleidžiant žiniasklaidos turinį Lietuvoje – interneto žiniasklaidos portaluose, turinčiuose didžiausias auditorijas – Delfi.lt, 15min.lt, Lrytas.lt. Interneto portalų struktūros, „Facebook“ socialinio tinklo paskyrų ir mobiliųjų programų analizė parodė, kokios techninės dalyvavimo priemonės yra pateikiamos auditorijai, o interviu su portalų redaktoriais atskleidė institucines praktikas, susijusias su auditorijos įtraukimu bei įsitraukimu į turinio kūrimą.Rezultatai rodo, kad Lietuvos interneto žiniasklaidoje auditorijos galimybės įsitraukti į turinio kūrimą yra ribotos. Dauguma prieinamų dalyvavimo priemonių atspindi auditorijos kaip ištekliaus strategiją, kurioje auditorija teikia informaciją arba sąveikauja su turiniu nuolat kontroliuojamoje aplinkoje. Kol kas galima aptikti nedaug požymių, kad žiniasklaida veikia kaip platforma, kurioje dalyvauja nepriklausoma, motyvuota auditorija.

Abstract. The aim of this article is to reveal how two Foucauldian modalities of power, disciplinarity and biopolitics, are enacted in urban space as practices of social control and negotiation of norms beyond the limits of sovereign juridical power. The article contributes to other spatial studies based on the Foucauldian perspective in two respects: by combining the analysis of both disciplinarity and biopolitics, and by focusing on an urban neighbourhood, rather than a single institution.The characteristics of built structures in a mixed-use neighbourhood in Vilnius were analysed by combining observation and photo-documentation. Qualitative data analysis and thematic mapping of the data was based on coding categories originated from the Foucault's discussion on the divides and interrelations of power modalities in his lectures at the Collège de France.The findings show that each structure, regardless of its function, employs both disciplinary and biopolitical techniques of social control at three distinct levels: a) urban planning, prescribed functionality and its correspondence to actual use; b) means of limiting access, containment and transparency; c) circulation of populations and their compliance to the particular spatial setup they find themselves in.

This article presents the specific rhetoric of social control present in the sections of national and municipal legislation pertaining to conduct in public spaces of Vilnius, Lithuania.Theoretically, the paper utilises M. Foucault’s framework of power modalities both because of Foucault’s engaged questioning of power and the applicability of his insights to the spatial dimensions of the city. The paper bases its interpretive scheme on two premises: a) that law reveals biopolitical and disciplinary aspects of social control; and b) that urban public space presents a valuable case for the analysis of these aspects.A qualitative content analysis of national and municipal legislation has revealed that national legislation is driven by biopolitical objectives and municipal legislation by disciplinary ones. The national legislation focuses the regulation of public space on public order, public calm, and public dignity – public mores that must be upheld in the interest of the population and expanding beyond strictly public space. Disciplinarity is evident in municipal legislation insofar as it breaks space up into governable fragments, imposing painstakingly detailed prohibitions and obligations, and building a hierarchy inside the population between the desired and subnormal subject.

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Šis straipsnis nagrinėja dvejopą problemą, su kuria susiduria naujųjų technologijų tyrėjai – kaip apibrėžti naująsias technologijas ir kokiu principu konkrečias technologijas priskirti būtent naujųjų technologijų kategorijai. Lietuviškame moksliniame diskurse ši tema aktuali todėl, kad iki šiol naujųjų technologijų apibrėžimui ir konkretizavimui skirta mažai dėmesio, nors tokia refleksija galėtų skatinti kokybiškai tikslesnį indėlį į socialinius technologijų tyrimus bei inovacijų, mokslo, švietimo politikos formavimą. Siekiant atskleisti empirinę šios problemos raišką, buvo atliktas dviejų dalių žvalgomasis tyrimas. Ekspertinių dokumentų analizė parodė, kaip juose kito naujųjų technologijų kiekybiniai apibrėžimai ir rodikliai XX a. 9–10 dešimtmečiais ir XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais. Remiantis intensyviausiai į tyrimus ir plėtrą investuojančių įmonių korporatyvinių interneto svetainių turinio analize sudarytas sąrašas, nurodantis 2017 m. plėtotas naująsias technologijas šiose pagrindinėse srityse: farmacija ir biotechnologijos; programinės įrangos inžinerija; interneto technologijos; socialiniai tyrimai; elektronika; telekomunikacijos; transporto technologijos.