BackgroundNon-conversion of sputum smear and culture prolongs the infectivity of the patient and has been associated with unfavorable outcomes. We aimed to evaluate factors associated with persistent sputum positivity at the end of two months of treatment of new case pulmonary tuberculosis (TB).MethodsData of 87 human immunodeficiency virus-negative patients with culture-positive drug-susceptible pulmonary TB admitted to local university hospital between September 2015 and September 2016 were reviewed. Factors associated with sputum smear and/or culture positivity at the end of the second month of treatment were analyzed.ResultsTwenty-two patients (25.3%) remained smear and/or culture-positive. Male sex, lower body mass index (BMI), unemployment, alcohol abuse, higher number of lobes involved and cavities on chest X-rays, shorter time to detection (TTD) on liquid cultures, higher respiratory sample smear grading and colony count in solid cultures, higher C-reactive protein, erythrocyte sedimentation rate, leukocytosis, thrombocytosis, and anemia were all significantly associated with persistent sputum positivity. However, in the logistic regression analysis only male sex, lower BMI, alcohol abuse, higher radiological involvement, cavitation, higher smear grading, higher colony count in solid cultures and shorter TTD were determined as independent factors associated with persistent sputum positivity at the end of 2 months of treatment.ConclusionIn conclusion, higher sputum smear and culture grading at diagnosis, shorter TTD, higher number of lobes involved, cavitation, male sex, alcohol abuse, and lower BMI were independently associated with persistent sputum positivity. These factors should be sought when distinguishing which patients will remain infectious longer and possibly have worse outcomes.

Background: The current international multicentre open-label, uncontrolled, real-world retrospective study aimed at evaluating

sAntrAukAReikšminiai žodžiai: autosominė dominantinė policistinė inkstų liga, nefrektomija, transplantacija. Darbo tikslas. Palyginti pacientų, sergančių autosomine dominantine policistine inkstų liga, kuriems prieš inkstų transplantaciją buvo atlikta nefrektomija, su pacientais, kuriems nefrektomija nebuvo atlikta, potransplantacines išeitis, natyvinių inkstų dydžių pokyčius. Nustatyti, ar nefrektomija, atlikta prieš inksto transplantaciją, gali pagerinti tolesnę autosominės dominantinės policistinės inkstų ligos eigą. Tyrimo medžiaga ir metodika. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, analizuoti 739 pacientai, kuriems atlikta inksto transplantacija 14,5 metų laikotarpiu. Atrinkti 53, sergantys autosomine dominantine policistine inkstų liga. Į galutinę analizę pateko 50 pacientų. Visi tiriamieji pagal tai, ar jiems buvo atlikta nefrektomija prieš inksto transplantaciją, suskirstyti į dvi grupes: A grupė -nefrektomija prieš transplantaciją buvo atlikta ir B grupė -nefrektomija prieš transplantaciją nebuvo atlikta. Statistinė analizė atlikta SPSS 20.0 programa (statistiškai reikšminga, kai p < 0,05). Rezultatai. A grupę sudarė 26, B grupę -24 pacientai. Abi grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė pagal recipientų demografinius duomenis, dializių trukmę iki transplantacijos, inksto donoro tipą, lėtinio transplantuoto inksto nepakankamumo dažnį bei inkstų funkcijos atsikūrimą po transplantacijos per ≥5 metus. Kepenų cistų dažniau pasitaikė A grupėje (88,5 proc. vs 62,5 proc., p = 0,032). Iš pooperacinių komplikacijų tik hipertenzija dažnesnė B grupėje (95,8 proc. vs 69,2 proc., p = 0,014). Nepašalintų policistinių inkstų echoskopinių matavimų rezultatai: visos imties pacientų inkstų ilgio ir pločio matmenys po transplantacijos sumažėjo statistiškai reikšmingai (ilgio -20,0 ± 35,8 mm, p = 0,026; pločio -16,8 ± 22,9 mm, p = 0,001). Grupėse atskirai stebėtas statistiškai patikimas inkstų pločio matmenų po transplantacijos sumažėjimas (atitinkamai 40,2 ± 27,3 mm, p = 0,03 ir 11,0 ± 18,1 mm, p = 0,014), o grupėje, kurioje vienpusė nefrektomija prieš transplantaciją buvo atlikta, šis sumažėjimas buvo žymesnis (p = 0,041). Transplantuoto inksto ir recipientų išgyvenamumas abiejose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (transplantuoto inksto išgyvenamumas atitinkamai A ir B grupėse 4,0 ± 3,6 vs 4,4 ± 3,0 metų, p = 0,544; recipientų -4,6 ± 3,7 vs 5,6 ± 2,7 metų, p = 0,592). Išvados. Bendra pooperacinė eiga tarp grupių reikšmingai nesiskyrė, tačiau hipertenzija B grupėje pasireiškė dažniau. Tyrimas parodė, kad po transplantacijos natyvinių inkstų matmenys reikšmingai sumažėja. Be to, atlikta nefrektomija nėra susijusi su geresniu transplantuoto inksto bei recipiento išgyvenamumu. Agnė Laučytė-Cibulskienė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centras Santariškių g. 2, Vilnius

No abstract