Autosominė dominantinė policistinė inkstų liga – natyvinio inksto dydžio pokyčiai po transplantacijos ir natyvinių inkstų nefrektomijos įtaka transplantuoto inksto funkcijai, pooperacinėms komplikacijoms ir recipientų išgyvenamumui

Abstract

sAntrAukAReikšminiai žodžiai: autosominė dominantinė policistinė inkstų liga, nefrektomija, transplantacija. Darbo tikslas. Palyginti pacientų, sergančių autosomine dominantine policistine inkstų liga, kuriems prieš inkstų transplantaciją buvo atlikta nefrektomija, su pacientais, kuriems nefrektomija nebuvo atlikta, potransplantacines išeitis, natyvinių inkstų dydžių pokyčius. Nustatyti, ar nefrektomija, atlikta prieš inksto transplantaciją, gali pagerinti tolesnę autosominės dominantinės policistinės inkstų ligos eigą. Tyrimo medžiaga ir metodika. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, analizuoti 739 pacientai, kuriems atlikta inksto transplantacija 14,5 metų laikotarpiu. Atrinkti 53, sergantys autosomine dominantine policistine inkstų liga. Į galutinę analizę pateko 50 pacientų. Visi tiriamieji pagal tai, ar jiems buvo atlikta nefrektomija prieš inksto transplantaciją, suskirstyti į dvi grupes: A grupė -nefrektomija prieš transplantaciją buvo atlikta ir B grupė -nefrektomija prieš transplantaciją nebuvo atlikta. Statistinė analizė atlikta SPSS 20.0 programa (statistiškai reikšminga, kai p < 0,05). Rezultatai. A grupę sudarė 26, B grupę -24 pacientai. Abi grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė pagal recipientų demografinius duomenis, dializių trukmę iki transplantacijos, inksto donoro tipą, lėtinio transplantuoto inksto nepakankamumo dažnį bei inkstų funkcijos atsikūrimą po transplantacijos per ≥5 metus. Kepenų cistų dažniau pasitaikė A grupėje (88,5 proc. vs 62,5 proc., p = 0,032). Iš pooperacinių komplikacijų tik hipertenzija dažnesnė B grupėje (95,8 proc. vs 69,2 proc., p = 0,014). Nepašalintų policistinių inkstų echoskopinių matavimų rezultatai: visos imties pacientų inkstų ilgio ir pločio matmenys po transplantacijos sumažėjo statistiškai reikšmingai (ilgio -20,0 ± 35,8 mm, p = 0,026; pločio -16,8 ± 22,9 mm, p = 0,001). Grupėse atskirai stebėtas statistiškai patikimas inkstų pločio matmenų po transplantacijos sumažėjimas (atitinkamai 40,2 ± 27,3 mm, p = 0,03 ir 11,0 ± 18,1 mm, p = 0,014), o grupėje, kurioje vienpusė nefrektomija prieš transplantaciją buvo atlikta, šis sumažėjimas buvo žymesnis (p = 0,041). Transplantuoto inksto ir recipientų išgyvenamumas abiejose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (transplantuoto inksto išgyvenamumas atitinkamai A ir B grupėse 4,0 ± 3,6 vs 4,4 ± 3,0 metų, p = 0,544; recipientų -4,6 ± 3,7 vs 5,6 ± 2,7 metų, p = 0,592). Išvados. Bendra pooperacinė eiga tarp grupių reikšmingai nesiskyrė, tačiau hipertenzija B grupėje pasireiškė dažniau. Tyrimas parodė, kad po transplantacijos natyvinių inkstų matmenys reikšmingai sumažėja. Be to, atlikta nefrektomija nėra susijusi su geresniu transplantuoto inksto bei recipiento išgyvenamumu. Agnė Laučytė-Cibulskienė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centras Santariškių g. 2, Vilnius