Maternal obesity is significantly associated with an increased risk of gestational hypertension, preeclampsia, gestational diabetes, dystocia, labor induction, failed induction of labor, large-for-gestational-age newborns and cesarean delivery.

Background and Objectives: To investigate the prevalence of a Cesarean section (CS) scar niche during pregnancy, assessed by transvaginal ultrasound imaging, and to relate scar measurements, demographic and obstetric variables to the niche evolution and final pregnancy outcome. Materials and Methods: In this prospective observational study, we used transvaginal sonography to examine the uterine scars of 122 women at 11+0–13+6, 18+0–20+6 and 32+0–35+6 weeks of gestation. A scar was defined as visible on pregnant status when the area of hypoechogenic myometrial discontinuity of the lower uterine segment was identified. The CS scar niche (“defect”) was defined as an indentation at the site of the CS scar with a depth of at least 2 mm in the sagittal plane. We measured the hypoechogenic part of the CS niche in two dimensions, as myometrial thickness adjacent to the niche and the residual myometrial thickness (RMT). In the second and third trimesters of pregnancy, the full lower uterine segment (LUS) thickness and the myometrial layer thickness were measured at the thinnest part of the scar area. Two independent examiners measured CS scars in a non-selected subset of patients (n = 24). Descriptive analysis was used to assess scar visibility, and the intraclass correlation coefficient (ICC) was calculated to show the strength of absolute agreement between two examiners for scar measurements. Factors associated with the CS scar niche, including maternal age, BMI, smoking status, previous vaginal delivery, obstetrics complications and a history of previous uterine curettage, were investigated. Clinical information about pregnancy outcomes and complications was obtained from the hospital’s electronic medical database. Results: The scar was visible in 77.9% of the women. Among those with a visible CS scar, the incidence of a CS scar niche was 51.6%. The intra- and interobserver agreement for CS scar niche measurements was excellent (ICC 0.98 and 0.89, respectively). Comparing subgroups of women in terms of CS scar niche (n = 49) and non-niche (n = 73), there was no statistically significant correlation between maternal age (p = 0.486), BMI (p = 0.529), gestational diabetes (p = 1.000), smoking status (p = 0.662), previous vaginal delivery after CS (p = 1.000) and niche development. Uterine scar niches were seen in 56.3% (18/48) of the women who had undergone uterine curettage, compared with 34.4% (31/74) without uterine curettage (p = 0.045). We observed an absence of correlation between the uterine scar niche at the first trimester of pregnancy and mode of delivery (p = 0.337). Two cases (4.7%) of uterine scar dehiscence were confirmed following a trial of vaginal delivery. Conclusions: Based on ultrasonography examination, the CS scar niche remained visible in half of the cases with a visible CS scar at the first trimester of pregnancy and could be reproducibly measured by a transvaginal scan. Previous uterine curettage was associated with an increased risk for uterine niche formation in a subsequent pregnancy. Uterine scar dehiscence might be potentially related to the CS scar niche.

No abstract

Fetomaterninė transfuzija – tai vaisiaus kraujo patekimas į motinos kraujotaką. Tai klastinga būklė, neturinti jokių specifinių klinikinių simptomų, o jos baigtys neretai būna tragiškos. Fetomaterninė transfuzija gali įvykti prieš gimdymą, gimdymo metu ar po tam tikrų intervencijų nėštumo laikotarpiu ir sąlygoti vaisiaus ar naujagimio žūtį. Fetomaterninę transfuziją galima įtarti, kai sumažėja vaisiaus judesių kiekis, esant vaisiaus anemijos požymiams ir (arba) patologinei kardiotokogramai. Vaisiaus kraujo ląsteles motinos kraujo sistemoje galima nustatyti atliekant Kleihauer-Betke testą.

Tyrimo tikslas. Įvertinti nutukimo įtaką gimdymo sužadinimui ir baigtims. Tyrimo metodai. Altiktas retrospektyvusis atvejo – kontrolės tyrimas, į kurį įtrauktos iš Gimdymų registro atrinktos 509 moterys, kurios 2018 m. gimdė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose (Kauno klinikos) ir jų gimdymai buvo sužadinti: 114 nutukusios ir 395 kontrolės grupėsmoterų, kurių kūnomasė buvo normali. Analizuotimoterų sociodemografiniai rodikliai, gimdymų sužadinimo būdai, dažniausia nėštumo patologija, gimdymo sužadinimo indikacijos, gimdymo eigos savitumai bei duomenys apie naujagimių svorį ir būklę po gimimo. Rezultatai. Nėščiųjų diabetas nutukusių moterų grupėje diagnozuotas 51,8 proc., o normalaus KMI grupėje – 17,5 proc., p<0,001. Nutukusioms moterims gimdymo sužadinimas dažnesnis nei turinčioms normalią kūno masę dėl preeklampsijos (18,4 ir 6,6 proc.), p<0,001, nėščiųjų diabeto (30,7 ir 16,2 proc.), p=0,001, nėščiųjų hipertenzinių būklių (14,9 ir 4,0 proc.), p<0,001 bei nestabilios vaisiaus būklės (5,3 ir 1,5 proc.), p=0,031. Dėl užsitęsusio nėštumo normalios kūno masės moterims gimdymas sužadintas 29,9 proc., nutukusioms – 14,9 proc., p=0,001, dėl vaisiaus augimo sulėtėjimo – 9,9 ir 2,6 proc., p=0,013 ir priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo – 7,1 ir 0,9 proc., p=0,012. Gimdymą sužadinant prostaglandinais, normalios kūno masės moterų gimdos kaklelio Bishop balų vidurkis 3,4 (SN 1,13), nutukusių – 4,28 (SN 1,07), p<0,001. II gimdymo laikotarpis normalios kūnomasėsmoterų truko 65,5 (SN 69,87)min., nutukusių 41,0 (SN 54,18)min., p<0,001.Gimdymą sužadinant prostaglandinais, normalios kūnomasėsmoterų I gimdymo laikotarpis truko 555,2min. (SN 343,57), nutukusių – 442,4min. (SN 353,57), p=0,035, II gimdymo laikotarpis – 79,3min. (SN 76,92) ir 53,5min. (SN 72,29), atitinkamai, p=0,007. Gimdymą sužadinant atliekant amniotomiją, normalios kūno masės nėščiųjų II gimdymo laikotarpis truko 58,8min. (SN 64,18), nutukusių – 32,4 (SN 41,19) min., p=0,004. Gimdymo sužadinimas oksitocinu, nutukusiųmoterų I gimdymo laikotarpis truko 548,0min. (SN 248,94), normalios kūnomasėsmoterų – 346,4min. (SN 183,29) , p=0,037. Cezario pjūvio operacija dėl nepavykusio gimdymo sužadinimo atlikta 66,7 proc. nutukusių ir 13,6 proc. normalios  kūno masės moterų, p<0,001, dėl nestabilios vaisiaus būklės – 16,7 ir 30,5 proc., p<0,001, dėl kliniškai siauro dubens – 16,7 ir 42,4 proc., p<0,001 ir dėl neprogresuojančio gimdymo – 0 ir 13,6 proc., p<0,001. Nutukusių moterų naujagimių Apgar balųmediana po 1 min. 9,0 (6–10), normalų KMI turinčių moterų – 9,0 (3–10), p=0,001, po 5 min. – 10,0 (7–10) ir 10,0 (7–10), atitinkamai, p=0,03. Nutukusių moterų naujagimių svoris 3605,9 (SN 516,40), normalios kūno masės moterų – 3492,8 (SN 527,25), p=0,027. Per didelis pagal nėštumo laiką vaisius gimė 20,2 proc. nutukusių ir 11,4 proc. normalios kūno masės moterims, p=0,015. Išvados. Nutukusių moterų gimdymo sužadinimai buvo reikšmingai dažnesni dėl nėščiųjų diabeto, nėščiųjų hipertenzinių būklių ir nestabilios vaisiaus būklės,cezario pjūvio operacija dažniau atlikta dėl nepavykusio gimdymo sužadinimo. Sužadinant gimdymą oksitocinu, ilgiau truko nutukusių moterų I gimdymo laikotarpis. Didesnio svorio ir žemesniais balais pagal Apgar įvertinti naujagimiai dažniau gimė sužadinus gimdymą nutukusioms moterims.