The problem of values in humanistic and existential psychology

Abstract

Šiame straipsnyje aptariamas humanistinės (C. Rogers, A. Maslow) ir egzistencinės (V. Frankl, R. May) psichologijos atstovų požiūris į vertybes. Nors visi teoretikai pripažino, kad vertybės ir asmens santykis su jomis yra esminis dalykas žmonių gyvenime, nei vienas jų nepateikė aiškaus apibrėžimo. Egzistencinės ir humanistinės psichologijos atstovai nesutaria dėl vertybių lokuso: A. Maslow mano, kad vertybės yra vidinės, biologinės kilmės, V. Frankl ir R. May mano, kad vertybės nėra atėjusios iš prigimties, tačiau kyla iš užduočių, kurias turime įvykdyti. Visi autoriai sutaria, kad nesugebėjimas realizuoti savo vertybių turi rimtas pasekmes, veda prie psichologinių sutrikimų, kurie nėra patologiniai, bet labiau dalis žmogiškųjų sąlygų. Terapeuto santykis su savo vertybėmis yra vienas pagrindinių faktorių, veikiančių jo profesinė gyvenimą ir terapijos procesą bei turinį.

Šeimose ir globos įstaigose gyvenančių paauglių vertybių ypatumai ir raiška jų elgesiu

“…Vertybių internalizavimas susijęs su trimis komponentais -kognityviu, emociniu -vertinančiu ir bihevioristiniu (elgesio). Vertybių internalizavimas pirmiausia prasideda nuo intelektualinio jų supratimo ir priėmimo, vėliau formuojasi teigiamas emocinis santykis pasirinktų vertybių atžvilgiu, o galiausiai asmuo priima savarankiškus sprendimus ir veiksmus, kurie turėtų padėti realizuoti pasirinktas vertybes, t. y. integruoja vertybes į savo elgesį, į savo veiksmus (Lepeškienė, 1997;Paleckytė, 2000). Taigi internalizuota vertybė yra ta, kuri determinuoja asmens elgesį, tampa vidine paskata, motyvu veikti.…”