Stigmatizacijos Ir Diskriminacijos Poveikis Pacientams, Sergantiems Bipoliniu Afektiniu Sutrikimu

Abstract

Bipolinis afektinis sutrikimas (maniakinė depresija) yra psichikos sveikatos būklė, kuriai būdingi pasikar­tojantys (mažiausiai du) nuotaikos ir aktyvumo lygio pakitimo epizodai. Jų metu nuotaika tampa pakili, pa­didėja energija bei aktyvumas (manija ar hipomanija), kartais nuotaika pablogėja, o energija bei aktyvumas su­mažėja (depresija). Stipri išankstinė neigiama nuostata, stereotipinis apibūdinimas, socialinė atskirtis, statuso praradimas ir diskriminacija lėmė, jog stigmatizacija tapo viena opiausių problemų, su kuria susiduria bipo­liniu afektiniu sutrikimu ir kitomis psichichikos ligo­mis sergantys asmenys. Šiame straipsnyje aptariamos įvairios diskriminacijos apraiškos, kurias dažniausiai patiria bipolinį afektinį sutrikimą turintys pacientai, kaip antai: ribojamos darbo galimybės bei profesinis tobulėjimas, sutrikdoma socialinė integracija, šie asme­nys nepripažįstami visaverčiais bendruomenės nariais, jų šalinamasi, dažnai manoma, kad jie visą gyvenimą turi gyventi su tėvais, negali susirasti partnerio ir su­kurti savo šeimos, išlaikyti stabilios finansinės padėties. Platesnius tyrimus šioje srityje sunkina psichosocialinės būsenos objektyvizavimas. Nors ilgus metus šią ligą besigydantys pacientai susilaukia daugiau negatyvaus vaizdavimo, tikėtina, jog jie turi daugiau vidinių išteklių įveikti kylančius sunkumus, nes ilgiau taiko išmoktas psichoterapijos metodikas. Pabrėžtina, kad nuolatinis, tęstinis psichiatrinio gydymo užtikrinimas, psichotera­pijos užsiėmimai, šeimos palaikymas ir socialinis įsi­traukimas į visuomeninę veiklą yra esminiai veiksniai, kurie neabejotinai prisideda prie sergančiųjų bipoliniu afektiniu sutrikimu gyvenimo kokybės bei klinikinės būklės gerinimo.