Nedominuojančio pusrutulio insultas ir erdvinis neglektas. Ar žinomų pomėgių ir potraukių stimuliacija yra būdas padaryti reabilitaciją efektyvesnę?

Abstract

Smegenų insultas – tai ūmus neurologinis pažeidimas, atsirandantis dėl smegenų išemijos ar kraujo išsiliejimo į smegenis. Pagerėjusios insulto gydymo galimybės padidino pacientų išgyvenamumą, tačiau ši būklė lieka pagrindine ilgalaikio neįgalumo priežastimi visame pasaulyje. Didelės insultą išgyvenusių, tačiau nuo ilgalaikio neįgalumo kenčiančių pacientų priežiūros ir gydymo sąnaudos skatina skirti vis didesnį dėmesį reabilitacijos strategijų tobulinimui. Erdvinis neglektas apibūdinamas kaip būklė, kai pacientas nekreipia dėmesio į aplinką ir savo kūną, priešingoje pažeidimui pusėje. Tai labiausiai paplitęs neurokognityvinis sutrikimas, sukeliantis ilgalaikę negalią, pasireiškiantis maždaug pusei pacientų, patyrusių smegenų insultą nedominuojančiame smegenų pusrutulyje. Erdvinis neglektas apibūdinamas dėmesio, suvokimo, mokymosi, atminties, atpažinimo, motyvacijos ir emocijų raiškos sutrikimais. Šiems simptomams palengvinti buvo sukurta daugybė reabilitacijos programų ir metodų, tačiau daugelis jų nepasiekė kasdienės klinikinės reabilitacijos. Reabilitologai dažnai vengia nežinomų reabilitacijos strategijų, ypač jei jos yra naujos, brangios, komplikuotos, prieštaringos ir netestuotos klinikinėje praktikoje. Šiame darbe keliama hipotezė ir pateikiamas jos pagrindimas, kad geresnių reabilitacijos rezultatų tarp išgyvenusiųjų insultą ir kenčiančių nuo erdvinio neglekto galima pasiekti, į reabilitaciją įtraukiant pacientų pomėgius ir potraukius, juos panaudojant paciento dėmesiui atkreipti į ignoruojamą aplinką ar kūno dalį. Unikalių pacientų potraukių ir pomėgių įtraukimas į jų reabilitaciją gali padėti suaktyvinti mezolimbinę dopaminerginę sistemą, pašalinti pusrutulių disbalansą, kuris, daugelio manymu, sukelia erdvinį neglektą.