“…Vaičiulaitis (1936, p. 85-103) savoje Vienuolio prozos realizmo formų analizėje "Paskenduolės" net nepamini, o tarybinė kritika ją priskyrė kaip tik realistinei Vienuolio prozai ir interpretavo draminį bendruomenės ir žmogaus konfliktą plėtodama dvi apsakymo realizmo kryptis -socialinės kritikos ir psichologinio realizmo. "Paskenduolėje" akivaizdi uždaros visuomenės kritika nesunkiai ir tarybinei ideologijai parankiai leidosi perrašoma socialistinio realizmo kalba -"buržuazinio kaimo" klasinės santvarkos terminologija (Cvirka, 1959(Cvirka, [1947Korsakas, 1947, p. 13;Stonys, 1966, p. 275;Venclova, 1952;Žėkaitė, 1957, p. 77-87), kuri nušviečia Veronikos baigtį kaip liaudies priespaudos padarinį, kapitalizmui ir bažnyčiai suformavus itin ribotą kaimo žmonių savimonę ir socialinę laikyseną. Kapitalistinio išnaudojimo sąlygų lemtas žmonių tamsumas, prietaringumas, "religin[is] fanatizm[as]" (Venclova, 1976(Venclova, [1957, p. 323) ir net "idiotizmas" (Černiauskienė, 1960; Žėkaitė, 1957, p. 80, 84) čia parodoma kaip paprasto žmogaus sunaikinimo priežastys.…”