Dvasingumo raiška sergant onkologine liga: pacientų dvasinių poreikių analizė

Abstract

Dvasingumas-visuotinai pripažinta, tačiau sunkiai apibrėžiama sąvoka 1. A. Narayanaswamy konkretizuoja ir išplečia dvasingumo sąvokos turinį išskirdamas šiuos požymius: asmens savastis ir gyvenimo principai, tiesos ir vertybių supratimas, gyvenimo prasmė ir tikslai, besąlygiška meilė, "manojo Aš" susietumas su "Kitu", susietumo su mistine, aukštesne galia, Dievu arba universumu prasmė ir kt. Autoriaus nuomone, įvertinti sergančiojo dvasinius poreikius padeda atsakymai į klausimus, ar paciento deklaruojamas tikėjimas yra paremtas veiksmais, ar pacientas įgyja ramybę ir vidinę stiprybę dėl dvasinių poveikių, ar pacientas turi aiškią savasties sampratą 2. Apskritai dvasingumas gali būti laikomas asmens įsipareigojimu laikytis aukštesnio principo, kuris kasdieniame gyvenime reiškiasi per etines normas arba institucionalizuotą, o kartais išeinantį ir iš / už jo ribų 3 religingumą; vis tik dvasingumas yra platesnis terminas negu religija 4. Neginčijama, kad ne kiekvienas žmogus mano esąs religingas, tačiau kiekviena žmogiška būtybė yra dvasinga 5. Dėmesys onkologinių ligonių dvasingumui ir dvasiniams poreikiams teikiant slaugos paslaugas sąlygoja aukštą priežiūros kokybę 6. Dvasingumo raišką ir dvasinius poreikius dažniausiai lemia sudėtingos žmogaus egzistencinės patirtys: gyvybei pavojingi susižeidimai, nepagydoma liga, moralinės traumos ir potrauminės būklės, dvasinė ir fizinė kančia, galiausiai-akistata su mirtimi. Lietuvoje kasmet užregistruojama iki 18 tūkst. naujų vėžio atvejų, o su šia liga kiekvieną dieną gyvena dar apie 100 tūkst. šalies gyventojų 7. Ligos diagnozė keičia žmogiškąją egzistenciją iškeldama dvasinius poreikius, kurių užtikrinimas reikšmingas onkologine liga sergančiojo savijautai ir pasitenkinimui paslaugomis, mažesnio intensyvumo intervenciniam gydymui ir gydymo kaštų mažinimui, geresnei gyvenimo kokybei ir / ar net oriai gyvenimo pabaigai. Sergantis žmogus aktyviai bando surasti prasmę to, kas atsitiko jo kūnui, ir bando suderinti tai su pakitusia gyvenimo eiga 8. Šiuolaikiniai gydymo metodai, naujausios technologijos, farmacinės galimybės daug padeda nustatant ir gydant onkologines ligas, tačiau onkologine liga sergančiojo savijauta nėra vien tik faktas, kad sergu / nesergu, yra pakitimai / nėra pakitimų, gera / bloga 1

Tikėjimo patirtis ir praktika kaip kančios įveikos ligoje prielaida

“…Kita vertus, jos gali kisti laike (tik išgirdus ligos diagnozę ir po tam tikro laiko), priklausyti nuo asmens temperamento, gyvenimiškos ir tikėjimo patirties etc. 25 Pasak E. Kübler-Ross, būdingiausia pirminė jausminė reakcija į ligos diagnozę būna stiprus psichoemocinis sukrėtimas -šokas 26 , dėl kurio sergančiajam kartais neįmanoma blaiviai suvokti situacijos ir be pagalbos priimti svarbių sprendimų. Tokia pirminė reakcija į ligos diagnozę ištinka didžiąją dalį žmonių, o jos trukmė varijuoja laike.…”

“…Pasak G. A. Bonnano, "pagrindinė <...> etapinių modelių problema yra ta, kad jie linkę suformuoti griežtus "tinkamo" elgesio parametrus, kurie nesutampa su tuo, ką išgyvena dauguma žmonių" 28 . Kita vertus, etapinis modelis sumenkina egzistencines sielvarto, kančios, netekties patirtis, jų nenuspėjamumą individualiais atvejais, todėl jį vis dažniau keičia trajektorinis modelis, pagal 25 Tyrimai rodo, kad apie sunkią ligą išgirsta žinia gali pasireikšti dėmesio koncentracijos ir atminties sutrikimais, interesų praradimu, kraštutiniu atveju peraugančiu į abuojumą ir depresiją, bendru asmens nejautrumu, bejėgiškumo, apleistumo ir gyvenimo beprasmiškumo potyriu, įkyriomis mintimis apie ligą, mirtį etc. Dažnos tokiu metu aplankančios emocijos -liūdesys, pyktis, baimė, kaltė, gėda, kartais -palengvėjimas.…”

Sergančiųjų tikėjimo praktikos poreikiai ir galimybės: jų patirtys ir dvasinės pagalbos jiems iššūkiai

“…Dar aktualesni šie aspektai tapo COVID-19 pandemijos sąlygomis, ypač pirmojo ir antrojo karantino 2020-2021 m. laikotarpiu, kai buvo ženkliai apribotas ir apsunkintas gydymo įstaigose besigydančiųjų tiesioginis sielovadinis palydėjimas, dvasinės pagalbos teikimas, taip pat ir tikėjimo praktikavimas ribojant galimybes dalyvauti religinėse apeigose, dvasiniuose pokalbiuose, reguliariai priimti sakramentus. Nepaisant to, daugelis tyrimų (G. Menn 8 ; B. Zeugin 9 ; A. Šeškevičius, Ž. Valiulienė 10 ; Ž. Luneckaitė, L. Spirgienė, Ž. Valiulienė, J. Tomkevičiūtė, O. Riklikienė 11 , E. Hauschildt 12 ir kt.) rodo, kad tikėjimo praktikavimas sveikatos priežiūros įtaigoje yra svarbus tiek kalbant apie sergančiojo dvasinių poreikių tenkinimą, tiek padedant jam priimti ligą ir ją įprasminti, siekiant į sergantįjį, jo ligą ir jį supančią aplinką žvelgti holistiškai.…”