The Problem of Identification of Rural Areas: The Case of Lithuanian Elderships

Abstract

This article presents an attempt to classify Lithuanian LAU-2 regions (elderships) according to the level of their urbanization. The research was based on inductive methodology. Data on changes of the number of population in 2001 – 2018 was the primary source of the analysis. The typology of LAU-2 regions was based on 3 main criteria: formal status of the area (urban or rural), the location of the area in relation to urban centre and trends of change of the number of population in formally nonurban areas in 2001-2018. The final goal was the distinction of regions, which weren’t influenced by urbanisation (suburbanisation) processes and therefore potentially should be facing most severe processes of peripherisation and socio-spatial exclusion. The results suggest that actual share of rural areas and rural population is much smaller that statistical data show. Furthermore, territorial differentiation into urbanized and non-urbanized areas perfectly reflects "centre-periphery" model, though Lithuania withhold polycentric character of development. Three central urban regions - Vilnius, Kaunas, and Klaipėda act as major growth poles, while remaining country is shrinking fast. On the other hand, even smaller and decreasing urban centres are spatially expanding and changing rural areas around them. As a consequence number of population is growing in suburban regions. According to the research, 244 elderships, which occupy some 36% of the Lithuanian territory, are classified as urbanized or semi urbanised areas (it inhabits 83% of the population); the rest 312 elderships are classified as 'purely' rural peripheral areas. They cover 64% of the country’s territory and inhabit around 17% of its population.

Between the Urban and the Rural: What do Rural Community Organisations Represent in Lithuania?

“…Sudaryta seniūnijų urbanizacijos lygio tipologija leidžia tiksliau identifikuoti urbanizuotas teritorijas (urbanizuotų teritorijų tipui priskiriamos "grynai" miesto tipo ir priemiestinės teritorijos, kuriose yra dominuojantys urbanizacijos procesai, bei teritorijos, kurios glaudžiai susietos kasdieniais ryšiais su tam tikru miestu (t. y. priklausomos nuo miesto) ir negali funkcionuoti kaip savarankiška kaimiška sistema) bei neurbanizuotas teritorijas, kurios yra erdviškai atskirtos nuo miestų (t. y. kasdienės vykdomos veiklos gali funkcionuoti kaimiškoje teritorijoje) ir šioje teritorijoje vyrauja neigiamos demografinės tendencijos (Baranauskienė 2019).…”

“…Baranauskienės (2019) parengta Lietuvos seniūnijų urbanizacijos lygio tipologija gali būti diskutuotina, tačiau atskleidžia realistiškesnį urbanizuotų ir neurbanizuotų teritorijų pasiskirstymą, todėl galėtų būti atspirties tašku pirmiesiems teisinės bazės pokyčiams svarstyti, ypač akcentuojant šiandien nebeatitinkančią kaimo sampratą. Tai ypač aktualu didžiųjų miestų priemiestinėms teritorijoms, kurių gyventojai pagal Lietuvos statistikos departamento oficialiai pateikiamus duomenis gyvena kaime ir priskiriami kaimo gyventojams (Baranauskienė 2019(Baranauskienė , 2021. Šios teritorijos dėl savo glaudžių kasdienių ryšių su miestu iš esmės negali būti vadinamos kaimiškomis, o ten veikiančios BO priskirtos kaimiškoms.…”

“…Svarbu pabrėžti, straipsnyje nebandoma nustatyti aiškių ribų tarp kaimo ir miesto gyvenamųjų vietovių ar pateikti naujų gyvenamųjų vietovių tipologijos normų -tai sudėtingas ir kompleksinis uždavinys. Priešingai, pirmiausia siekiama atkreipti dėmesį į objekto ir gyvenamųjų vietovių tipologijos problematiką bei pritaikant atliktų mokslinių tyrimų praktikas (Baranauskienė 2019) kelti mokslinę diskusiją atsakymų į kylančius probleminius klausimus paieškoms pradėti.…”

Social Investment Policies and Territorial Inequalities

“…In addition, Lithuanian social geographers are attentive to the spatial differentiation of the population in the three metropolitan regions of Lithuania (Vilnius, Kaunas and Klaipėda), where the analysis of population segregation (spatial residence differentiation) of these three metropoles is presented in detail and includes: demographic, socio-economic, national territorial differentiation, electoral residency differentiation (Burneika et al, 2017). There is in addition, a newly formed typology of the level of Lithuanian urbanization at the level of elderships (LAU-2) (Baranauskienė, 2019), where urbanized, suburban territories or territories are closely connected with the city (strongly dependent on the city administrative center) and non-urban areas. The methodology for determining the level of urbanization is based on three exclusion principles: according to the predominant type of settlement (city or village), according to population change in the analyzed period (positive population change is attributed to urban areas) and according to the location of the administrative center (the administrative center operates in an urban or rural type area).…”

“…The methodology for determining the level of urbanization is based on three exclusion principles: according to the predominant type of settlement (city or village), according to population change in the analyzed period (positive population change is attributed to urban areas) and according to the location of the administrative center (the administrative center operates in an urban or rural type area). The typology of the level of urbanization reveals a more realistic accounting of the country's rural and urban population, compared to the methodology used by Lithuanian Department of Statistics, where only urban residents and suburban residents are classified as rural residents (Baranauskienė, 2019(Baranauskienė, , 2021.…”