The DSM’s Reconnection to Psychoanalytic Theory through the Alternative Model for Personality Disorders

Abstract

Often believed to have Kraepelinian origins, the Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders—5th Edition (DSM-5) defines personality disorders using a categorical, hierarchical taxonomic system. This system possesses many long-standing problems for clinical practice, including a large assortment of symptom combinations that contribute to problematic heterogeneity and likely impair diagnostic validity. The DSM diagnostic system was at one time heavily influenced by psychoanalytic theory (Shorter 2005). A desire for greater theoretical neutrality then encouraged a shift away from psychoanalytic theory, resulting in the problematic atheoretical model of personality pathology introduced in DSM-III (1980) and still used today. The Alternative Model for Personality Disorders (AMPD), introduced in DSM-5 (2013), is an attempt to reconcile many of the categorical model’s issues and directly parallels primary themes that characterize psychoanalytic models of personality. After a review of the historical development of DSM, three current systems for diagnosing personality pathology—the DSM-5’s categorical model (2013), its AMPD (2013), and the Psychodynamic Diagnostic Manual (2nd ed.; Alliance of Psychoanalytic Organizations 2017) are compared. The comparison illustrates how the AMPD brings psychoanalytic theory back into the DSM system and acknowledges the implications of a more psychoanalytic DSM.

ICD-11 Personality Disorders: A Psychodynamic Perspective on Personality Functioning

“…Specifically, the PDM-2 for adults suggests to assess an individual's (1) level of personality organization and (2) the specific personality style or type. While these organizing principles broadly correspond to the ICD-11 proposal, there are important differences on a deeper level (11,20). Many of these issues concern the contention that the reliance on isolated symptoms for diagnosis or the use of personality trait models derived from academic psychology do not provide a clinically meaningful description of the personality problems faced by practicing therapists and thus the PDM-2 intends to expand the clinical utility via an assessment of personality styles based on underlying dynamic themes and conflicts (19,22,23).…”

“…Notably, this approach converges with longstanding conceptualizations of personality psychology offered by the psychoanalytic/psychodynamic tradition. In a certain sense, the proposition of self-and interpersonal functioning as core features of personality pathology constitutes a re-introduction of psychoanalytic considerations into the diagnostic systems after the "Neo-Kraepelian revolution" associated with the arrival of DSM-III (11).…”

Change in the Definition of Personality Disorder in Transition to ICD-11: A Look from Clinical and Developmental Perspectives

“…Tai atskleidžia ir panaši situacija Lietuvoje: 2019 metais vertinant naujų asmenybės sutrikimo atvejų skaičių, nepatikslinto asmenybės sutrikimo diagnozė buvo priskirta kas ketvirtam suaugusiam asmeniui (Higienos institutas, 2021). Be to, tiek klinicistų patirtys, tiek moksliniai tyrimai parodė itin didelę to paties sutrikimo klinikinio vaizdo įvairovę: kiekvieno atskiro asmenybės sutrikimo klinikinis vaizdas gali turėti nuo 64 iki 256 skirtingų raiškos variantų (Natoli, 2019). Asmenybės sutrikimo heterogeniškumo faktorius suponuoja ir idėją, kad svarbu vertinti ir simptomų intensyvumą, nes empiriškai nėra aišku, ar daugiau simptomų reiškia prastesnį asmens funkcionavimą ir sunkesnę tolesnę prognozę (Tyrer, 2005).…”

“…asmenybės sutrikimo raiškos ir jos pasekmių psichosocialiniam funkcionavimui (Natoli, 2019). Pincus, Cain ir Halberstadt (2020) teigia, kad asmenybės patologijos apibrėžimas per savasties ir tarpasmeninę disfunkciją atveria galimybę aiškiai atskirti asmenybės sutrikimą ne tik nuo psichosocialinio funkcionavimo, bet ir nuo kitų psichopatologijų bei Sharp & Wall, 2020, p. 3.5).…”

“…Apžvelgiant teorinius asmenybės funkcionavimo lygio konstrukto pamatus, literatūroje išskiriami keli pagrindiniai teoriniai modeliai, kurių dėmesio centre yra Aš-Kitas ribų skirtis, savireguliacijos dinamika ir dėmesys tarpasmeninio sąryšingumo būdui (Bender et al, 2011;Waugh et al, 2017). Pirmiausia, asmenybės funkcionavimo lygio samprata tiesiogiai gretinama su psichodinaminiais asmenybės raidos modeliais (Natoli, 2019). Natoli (2019) teigia, kad bendrai asmenybės dimensiškumas ir susitelkimas į kategorijas Aš ir Kitas "yra iš prigimties psichoanalitinės dimensijos" (p. 1031).…”