The Analysis of the Phenomenon of Reflexivity in Psychotherapy Supervision: A Systematic Literature Review

Abstract

Reflexivity is a concept that is increasingly gaining prevalence in the literature of professional practice and it has been defined in a variety of ways; however, the differences in definition largerly depend on the context. Therefore, reflexivity development is the main goal of supervision; it is a powerful instrument that can impede the psychotherapist’s connection with his client, but there is no answer on what specifically enhances or decreases reflexivity during the supervision process. In the scientific articles analyzing supervision, there is no clear definition of the phenomenon of reflexivity and there is also a lack of empirical studies of reflexivity in supervision. The aim of this paper is to present our own definition and theoretical model of reflexivity in the psychotherapy supervision process as well as distinguish reflexivity between adjacent concepts like “reflection,” “self-reflection,” and “self-reflexivity.” We carried out a systematic review of literature within three databases and created a theoretical model of reflexivity in psychotherapy supervision. We also discuss the guidelines and methods for further empirical investigations of this phenomenon in psychotherapy supervision.

Comparison of Psychotherapeutic Supervision Paradigms: A Literature Review

“…Šiam pastebėjimui antrina Praško ir kolegos (2021), pateikdami keletą psichoterapijos supervizijai būdingų refleksijos, savirefleksijos ir refleksyvumo (šie terminai dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau literatūroje aptinkama reikšmingų epistemologinių skirtumų; žr. Vaštakė & Skruibis, 2021) apibrėžimų, pavyzdžiui:…”

“…Skirtingai nuo kitų šiame straipsnyje aptariamų paradigmų, egzistencinės supervizijos pasižymi tuo, jog akcentuoja supervizijų santykių svarbą lygiavertiškumo pagrindu. Santykiai tarp supervizoriaus ir supervizuojamo terapeuto egzistencinės terapijos supervizijoje yra kolegiški, partneriški, lygiaverčiai (du Plock, 2009;Pett, 1995;van Deurzen, 2009;Kočiūnas, 2005;Krug & Schneider, 2016;Vaštakė & Kočiūnas, 2017), pagrįsti bendrumo ir abipusio susidomėjimo jausmu (Vaštakė & Kočiūnas, 2017;Vaštakė et al, 2021), o supervizorius ir supervizuojamas terapeutas yra supervizijos procese iškilusių fenomenų "kotyrinėtojai" (du Plock, 2009;Vaštakė & Kočiūnas, 2017). Anot mokslininkų Farber (2010), du Plock (2009, Vaštakės ir Kočiūno (2017), šios paradigmos supervizijos procesas vertina supervizoriaus ir supervizuojamojo santykių lygiavertiškumą, kur supervizorius ir supervizuojamasis kartu, lygiavertiškai analizuoja supervizijos procese iškilusius fenomenus ir tarpusavio patirčių gilumą.…”

“…Tai padeda supervizuojamajam atpažinti kontraperkėlimo procesus ir atskirti asmeninius potyrius nuo klinikinėje situacijoje vykstančių procesų (Krug & Schneider, 2016). Svarbu pabrėžti, jog egzistencinės ir humanistinės supervizijos metu supervizoriaus ir supervizuojamo terapeuto santykiuose taip pat pabrėžiama tiek verbalinio, tiek neverbalinio dialogo ir tylos pauzių svarba (Vaštakė & Kočiūnas, 2017;Vaštakė et al, 2021;Vaštakė, 2022), o supervizorius atkreipia dėmesį ne tik į medžiagą, kurią supervizuojamasis atsineša, bet ir į šios medžiagos pateikimą (t. y. kaip supervizuojamasis kalba, jaučiasi, reaguoja) (Kočiūnas, 2009). Kuriamiems santykiams tarp supervizoriaus ir supervizuojamojo didelę reikšmę turi atmosfera, kurioje vyksta supervizija, už tai yra atsakingas supervizorius, kuriam reikia savyje suderinti labiau patyrusio kolegos, iš kurio tikimasi profesionalios pagalbos, ir žmogaus, galinčio suteikti žmogišką palaikymą, vaidmenis.…”