Społeczeństwo Królestwa Polskiego wobec patologii społecznych w latach 1864–1914

Abstract

Przemiany społeczno-ekonomiczne w Królestwie Polskim w latach 1864–1914, obok pozytywnych konsekwencji, niosły ze sobą polaryzację społeczeństwa, eskalację biedy i zjawisk dewiacyjnych. Niniejsza publikacja jest poświęcona rozwijającym się w tym czasie patologiom społecznym, które w badanym okresie i współcześnie są uważane za szczególnie groźne: alkoholizmowi, prostytucji, „handlowi żywym towarem”, dzieciobójstwu, porzucaniu dzieci, aborcji, krzywdzeniu i zaniedbywaniu dzieci prowadzącemu do powstania grupy „dzieci ulicy” oraz demoralizacji i przestępczości nieletnich. Analizie poddano opinie i poglądy społeczeństwa Królestwa Polskiego na temat uwarunkowań tych zjawisk, ich przejawów i konsekwencji. Równolegle przedmiot badań stanowiły inicjatywy społeczne o charakterze profilaktycznym, edukacyjnym i opiekuńczo-wychowawczym na rzecz osób najuboższych, opuszczonych, zaniedbanych, wykazujących zachowania patologiczne. Celem pracy było także określenie skuteczności owych działań i ich znaczenia w modernizacji życia społecznego na przełomie XIX i XX w. Metodologię badań historyczno-pedagogicznych starano się połączyć z metodami badań idei, myśli i praktyk pedagogicznych. Złożoność podejmowanego zagadnienia spowodowała, że zasadne było sięgnięcie do ustaleń specjalistów z pokrewnych dyscyplin naukowych – pedagogów, historyków społecznych, historyków prawa i medycyny, literaturoznawców. Wzbogaciło to pracę, będącą monografią o charakterze historyczno-pedagogicznym, o interdyscyplinarną refleksję nad badanymi zjawiskami.

Kosowska lecznica Apolinarego Tarnawskiego w doniesieniach polskojęzycznych czasopism uzdrowiskowych (XIX/XX w.)

“…alkoholizm. Na łamach prasy wielokrotnie podkreślano związki między pijaństwem a zachowaniami depresyjnymi i autodestrukcyjnymi 86 . Uważano, iż alkoholizm to szczególnie niebezpieczna choroba społeczna.…”

Filantropinė veikla XX amžiaus pradžios Vilniuje: Vilniaus vaikų globos draugijos fotografijų albumas

“…Tokį požiūrį galima laikyti tipiniu nagrinėjamam laikotarpiui, nes XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje visuomenininkai jautė galintys kištis į šeimų, ypač iš skurdžiausiai besiverčiančio visuomenės sluoksnio, gyvenimą. Labdarybės teikėjai taip pat manė, kad vien tai, jog vaikai lanko globos įstaigą, keičia jų tėvų nuostatas, o per vaikus į šeimas tikėtasi perduoti modernias idėjas apie auklėjimą, higieną, įpročius ir elgesį 70 .…”

“…Daug vertingos medžiagos apie rūpinimosi vaikais praktikas Lenkijoje suteikia A. Bołdyrewos monografija "Lenkijos karalystės visuomenės požiūris į socialines patologijas 1864-1914 m." (lenk. "Społeczeństwo Królestwa Polskiego wobec patologii społecznych w latach 1864-1914") 9 . Vilniaus vaikų globos draugijos įkūrėjai palaikė glaudžius ryšius su lenkiškosiomis organizacijomis, todėl A. Bołdyrewos surinkti duomenys leidžia įtraukti į kontekstą draugijos veiklą ir geriau suprasti regiono specifiką.…”

“…Analizuojant XX a. pradžios labdarybės iniciatyvas vienu iš galimų atspirties taškų tampa XIX a. Europoje vyravęs įsitikinimas, kad skurdas yra tiesiogiai susijęs su nusikalstamumu ir kad vargšams suteikiama pagalba kartu garantuoja didesnį socialinį stabilumą 14 . Vaikų iš skurdžiausių sluoksnių auklėjimas ir socializacija buvo viena pagrindinių visuomenės problemų, plačiai aptarta spaudoje 15 . O pagalba įgyjant profesinę kvalifikaciją ir padedant vaikams įsitvirtinti modernėjančioje visuomenėje buvo laikoma viena svarbiausių socialinės rūpybos formų 16 .…”

“…XIX a. antroje pusėje padidėjęs neprižiūrimų ir paliktų vaikų skaičius vertė valstybines institucijas ir labdarybės organizacijas intensyvinti vaikų globos pastangas 17 . Rusijos imperijos dalimi buvęs Vilnius taip pat pasižymėjo dideliu socialinės pagalbos poreikiu, o kadangi gerai funkcionuojančios valstybinės socialinės rūpybos sistemos nebuvo, finansinių išteklių šiam poreikiui galėjo skirti tik sąlyginai nedidelė turtingesnių miestiečių grupė 18 , jautusi moralinę atsakomybę prieš visuomenę.…”