Šalies Finansinio Stabilumo Matavimo Metodai

Abstract

Šalies finansinio stabilumo analizės ir vertinimo reikšmė ypač išaugo paskutinės pasaulinės finansų krizės kontekste. Šalies finansinis stabilumas -ganėtinai naujas ir įvairialypis tyrimo objektas, todėl svarbi jo tyrimų sritis yra finansinio stabilumo matavimo metodai. Šiame straipsnyje siekiama identifikuoti svarbiausius ir plačiausiai pripažįstamus finansinio stabilumo matavimo metodus. Iš pradžių pristatoma finansinio stabilumo samprata. Tada apžvelgiami svarbiausių organizacijų finansinio stabilumo tyrimų srityje išvystyti finansinio stabilumo matavimo metodai. Pirma aptariami Tarptautinio valiutos fondo finansinio patikimumo rodikliai, tada pereinama prie Europos centrinio banko makroprudencinių rodiklių, abu rinkiniai tarpusavyje palyginami. Siekiant išsamios finansinio stabilumo analizės rekomenduojama derinti abu rodiklių rinkinius. Paskutinėje dalyje aptariami bandymai sukonstruoti agreguotą finansinio stabilumo indeksą. Tačiau galima teigti, kad dėl finansinio stabilumo kompleksiškumo sudėtinga suformuluoti vieną indeksą, todėl apžvelgti bandymai yra lokalūs ir neturi tarptautinio pripažinimo. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: finansinis stabilumas, bankininkystės sektorius, matavimo metodai.

Baltijos Šalių Finansinio Stabilumo Ir Rizikos Vertinimas

“…Finansinė integracija, globalizacija ir informacinių technologijų inovacijos reikšmingai padidino valstybių finansų sistemų tarpusavio priklausomybę, todėl ilgainiui tapo svarbu, kad skirtingų šalių finansinio stabilumo rodikliai galėtų būti korektiškai palyginami, jų nustatymo metodikos turėtų būti bendrai patvirtintos tarptautiniu mastu (Freitakas ir Mendelsonas, 2016). Dėl globalizacijos kapitalo judėjimas tarp valstybių tapo paprastesnis, tačiau tai lemia ir didesnę investicijų valdytojų atsakomybę bei didina poreikį tiksliai įvertinti šalių ekonominę padėtį, tad reikia vertinti šalių rizikingumą dėl ekonominių nuosmukių užkrečiamumo grėsmės, investicinio ir skolinimo kapitalo saugumo užtikrinimo.…”

“…skolininkai arba kapitalo vartotojai (bankai ir kitos kredito įstaigos, draudimo bendrovės, pensijų ir investiciniai fondai). Pinigų politikai ir finansų sistemai gali būti nustatomi keturi skirtingi tikslai: pinigų politikos stabilumas, finansinis stabilumas (makroekonominis), finansinių institucijų stabilumas (mikroekonominis), drausmingos ir gerai veikiančios rinkos bei tinkamas vartotojų elgesys (verslo etika) (Freitakas ir Mendelsonas, 2016) 2004) pasiūlyta interpretacija, finansinis stabilumas ir finansinis patikimumas yra taupymo ir investavimo tarpusavio ryšio pagrindas. Taigi finansinis nestabilumas pagal šiuos mokslininkus gali būti apibrėžiamas kaip dėl finansų sektoriaus trūkumų atsirandantis bet koks reikšmingas nukrypimas nuo optimalaus taupymo bei investavimo ekonominio plano.…”