Protective factors for intergenerational transmission of trauma among second and third generation Holocaust survivors.

Abstract

The current study explored whether differentiation of self and family communication styles were protective factors of secondary traumatic stress (STS). A sample of 215 Jewish Americans/Canadians whose families emigrated from Europe prior to or after World War II completed an online survey consisting of self-report measures. Four groups were created based on the participants' Holocaust background and demographics: Second generation (2G; n ϭ 77) and third generation (3G; n ϭ 52), who self identified as having at least one parent or grandparent, respectively, who is/was a Holocaust survivor, and a matched control group for each generation (n ϭ 50; n ϭ 36, respectively) consisting of Jewish Americans/Canadians of European descent with no direct relatives who were Holocaust survivors. 2G and 3G referenced the Holocaust as the traumatic event on the STS measure, while the control group referenced non-Holocaust events. Results showed that levels of STS were generally within the normal range for all groups; however, 2G and 3G reported significantly higher levels of STS, lower levels of differentiation of self, and poorer family communication compared to their control groups. Greater differentiation of self and better family communication were associated with lower levels of STS. Differences between groups were consistent with other studies suggesting a mixture of resilience and vulnerability factors among 2G and 3G.

Family Communication about the Traumatic World War II and Post-war Events. Pilot Study Results

“…Sovietinių represijų psichologinių padarinių tyrimų pasaulyje vis dar yra labai mažai. Daugelis tyrėjų sutaria, kad neišspręstos trauminės patirtys gali būti perduodamos iš kartos į kartą ir daryti poveikį vėlesnių kartų atstovų gyvenimui ir savijautai (Weingarten, 2004;Giladi & Bell, 2012;Vaskelienė, 2012). Vis dėlto traumos poveikis jaunesnėms kartoms, tiesiogiai nepatyrusioms traumuojančių įvykių, nėra visiškai aiškus.…”

“…Vis dėlto traumos poveikis jaunesnėms kartoms, tiesiogiai nepatyrusioms traumuojančių įvykių, nėra visiškai aiškus. Komunikacija šeimose daugelio tyrėjų įvardijama kaip vienas svarbiausių mechanizmų, kuriuo reiškiasi traumos poveikis jaunesnėms kartoms (Giladi & Bell, 2012;Weingarten, 2004;Kiser, Baumgardner, & Dorado, 2010). Šeimose pasitelkiama daugybė nesąmoningų ir sudėtingų bendravimo mechanizmų, kuriais trauminiai potyriai gali būti perduodami artimiesiems.…”

“…Šeimose pasitelkiama daugybė nesąmoningų ir sudėtingų bendravimo mechanizmų, kuriais trauminiai potyriai gali būti perduodami artimiesiems. Anot daugelio autorių, tyla yra pagrindinis šeimos mechanizmas, kuriuo trauminiai išgyvenimai yra perteikiami kitiems šeimos nariams (Weingarten, 2004;Giladi & Bell, 2012;Vaskelienė, 2012). Van IJzendoorn, Bakermans-Kranenburg ir Sagi-Schwartz (2003) taip pat nurodo, kad, siekdami apsaugoti savo vaikus, nukentėjusieji yra linkę atriboti savo trauminę praeitį nuo dabarties šeimos gyvenimo, šitaip sukurdami "tylos sąmokslą", kuris netiesiogiai traumuoja jų atžalas.…”

“…Nors kituose traumos poveikio vėlesnėms kartoms tyrimuose minima, kad nukentėjusiesiems yra būdinga vengti pasakoti apie savo patirtis arba emociškai santūriai bendrauti (Giladi & Bell, 2012;Anastasiadis, 2012;Vaskelienė ir kt., 2011), bauginti (Weingarten, 2004) ar reikšti nevilties motyvus (Weingarten, 2004;Vaskelienė, 2012). Vis dėlto, panašiai kaip kitų autorių (Elmwod, 2004) tyrimuose, gauta, jog nukentėjusių nuo politinių represijų ar dalyvavusių pasipriešinimo sovietinei sistemai veikloje šeimų pokalbiuose dažniau buvo vartojami simboliai ar humoras, reiškiama daugiau stiprybės ir pasididžiavimo.…”

“…Nustatyta, jog mažesnis vengimas pasakoti apie sukrečiančius įvykius, pasakojimuose reiškiamas pyktis ir simbolių ar humoro vartojimas geriausiai prognozuoja stiprybės, pasididžiavimo lygį. Šie rezultatai taip pat gali būti aiškinami kitų autorių aprašytais teigiamais atviros komunikacijos, laisvos emocijų raiškos šeimose nauda (Giladi & Bell, 2012;Wiseman et al, 2002) ir trauminių išgyvenimų perdirbimu vartojant simbolius (Elmwood, 2004).…”