Paauglių Socialinio Nerimo Sąsajos Su Mentalizacija Ir Traumine Patirtimi

Abstract

Tyrimo tikslas buvo įvertinti paauglių socialinio nerimo, mentalizacijos ir trauminės patirties sąsajas. Socialinis nerimas – aktuali problema, paprastai prasidedanti jau ankstyvoje paauglystėje ir įvairiapusiškai trikdanti asmens funkcionavimą. Analizuojant nerimo raidai svarbius veiksnius, tyrimai atskleidžia ryšį tarp vaikystės trauminių patirčių bei socialinio nerimo vėlesniame amžiuje. Socialiniam nerimui būdingos klaidingos kitų asmenų elgesio interpretacijos, tad tai gali būti susiję su paauglio gebėjimu interpretuoti savo ir kitų poelgius. Visgi atlikti tyrimai paliečia bendrą socialinio nerimo patyrimą arba atskirus mentalizacijos aspektus, nejungiant jų į visumą, o trauminės patirties vaidmuo šioje sąveikoje neaiški. Lietuvoje tokie tyrimai tik įsibėgėja, trūksta metodų įvertinti paauglių patiriamam socialiniam nerimui. Tyrimo dalyviai buvo 680 11–14 m. paaugliai (331 vaikinas ir 349 merginos) iš skirtingų Lietuvos mokyklų bei globos namų. Instrumentai. Liebowitz socialinio nerimo skalė vaikams ir paaugliams (LSAS-CA), Reflektyviosios funkcijos klausimynas (RFQY) bei Vaikystės patirčių klausimynas (VPK). Rezultatai. Trauminė patirtis yra susijusi su prastesne mentalizacija, vertinta kaip reflektyvioji funkcija, bei aukštesniais socialinio nerimo įverčiais. Aukštesni socialinio nerimo įverčiai yra susiję su prastesne reflektyviąja funkcija. Nustatyta, jog trauminės patirties ir socialinio nerimo sąsaja kinta esant skirtingam paauglio mentalizacijos lygiui: kuo geresnė mentalizacija, tuo silpnesnis ryšys tarp smurto patyrimo ir socialinio nerimo paauglystėje. Tai reiškia, kad aukšta mentalizacija atlieka apsauginio veiksnio funkciją.