ĮvadasNemažai dėmesio ir straipsnių skiriama to, kas pasakyta, ir kaip įgyvendinama praktikoje, kalbant apie teismus, santykiui 1 . Ir patys teismai yra pasisakę ir išanalizavę procedūros ir esmės (ginčo dalyko) arba formos ir turinio santykį pastarojo naudai 2 . Tačiau kai kalbama apie teisėkūrą, regis, tokio santykio nėra arba jis analizuojamas teisinės technikos, politinio pasirinkimo atžvilgiu.Problema gali būti ta, kad, analizuojant teisėkūrą, susiduriama su procedūra valstybės valdymo srityje ir neišvengiamai tenka "bristi" į sritį, regis, nemokslinę, neturinčią teisinio ir kūrybinio krūvio. Kitose srityse, analizuojant teisinį santykį, teisės aktą ar jų grupę, su tuo susijusią problematiką, teisinės analizės reikšmingumas visuomenės daliai ar individams labiau juntamas. Kitaip tariant, tyrimo dalykas atrodo "gyviau" ir "tikriau". Kai kalbama apie teisėkūrą, ji lyg ir neturi "gyvo" aktualumo. Teisėkūrai skirtuose teisės aktuose objektas arba paskirtis yra būtent pati teisėkūra (procedūra) 3 , o ir 2012, nr. 23, p. 542-877. 3 Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtinta, kad "šis įstatymas nustato teisėkūros principus, teisėkūros stadijas <...>" (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas, Valstybės žinios, 2012, nr. 110-5564).