Efficiency problems of Child Protection in Lithuania

Abstract

Anotacija. Straipsnyje aptariamos pagrindinės problemos, darančios neigiamą įtaką pagalbos vaikui veiksmingumui. Remiamasi 2015Remiamasi -2016 socialinės rizikos šeimų bylų analize ir 2016-2017 m. atliktais kokybiniais interviu su 23 mokyklinio amžiaus vaikais, augančiais socialinės rizikos šeimose. Remiantis duomenimis, atkuriami apsaugos procesai nuo pranešimų vaiko teisių apsaugos skyriams, atvejo tyrimo ir atitinkamų intervencinių priemonių taikymo iki pagalbos veiksmingumo vertinimo. Šių procesų turinio ir konteksto analizės atrama pasirinkti E. Munro veiksmingos vaiko apsaugos principai, pagal kuriuos integruojami į vaiką ir į šeimą (suaugusiuosius) nukreiptos apsaugos sistemų elementai. Nustatyta, kad praktinės apsaugos procese nėra į vaiko problemas ir poreikius nukreipto požiūrio, nes daugiausia dėmesio skiriama tik tėvų problemoms. Vaikai nėra pakankamai įgalinti dalyvauti savo pačių apsaugos procesuose. Dėl vaikų neišklausymo ir jų patirčių ignoravimo susidaro aplinkybės, jog nepriežiūrą ir smurtą patiriantiems vaikams pagalba nepradedama teikti, nors su šeima "dirba" kelių institucijų specialistai. Socialinio darbo su vaiku fragmentų randama tik klausantis vaikų dienos centrus lankančių vaikų patirčių. Galima drąsiai teigti, kad yra akivaizdus paslaugų vaikams trūkumas. Todėl būtina stiprinti vaikų dienos centrus, rasti galimybes finansuoti socialinius darbuotojus, psichologus dirbti su vaikais, nes tik į šeimą (suaugusiuosius) nukreipta apsauga nėra veiksminga.Raktažodžiai: vaiko apsauga, smurtas, į vaiką nukreipta apsauga, į suaugusiuosius nukreipta apsauga, pranešimas, atvejo tyrimas, intervencijos, veiksmingumas. ĮvadasNepriežiūra ir smurtas prieš vaikus yra aktuali socialinė problema, kuri neapsiriboja vien smurtiniu įvykiu, bet turi neigiamas ilgalaikes pasekmes (Raitasalo Viešoji politika ir administravimas. 2018, T. 17, Nr. 1, p. 24-37. 25 et al., 2015Velleman, Templeton, 2016). Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2016 m. socialinės rizikos šeimose augančių vaikų skaičius sudarė 3,7 proc. visų Lietuvos vaikų, o patyrusių smurtą -0,5 proc. (Lietuvos Respublikos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, 2016). Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras ataskaitoje pažymėjo, jog Lietuvoje yra didelė spraga tarp deklaruojamos ir praktinės vaiko apsaugos (Muižnieks, 2016). Šią problemą sprendžia ir kitos šalys, o mokslininkai vis dažniau krypsta į priežastinių mechanizmų paieškas artimosios biurokratijos ar praktinės pagalbos lauke (Munro, 2011). Šiame veiklos lauke susipina praktikų profesinis pasirengimas, užduotys, vaidmenys, atliekami apibrėžtame kultūriniame kontekste, lemiami veikiančiųjų požiūrio į šeimą, prievartą, apsaugą. Įstatymai ir organizacinės struktūros neabejotinai užtikrina praktinės vaiko gerovės siekimo prieigą, kurioje vyksta vaiko apsaugos veiksmas. Teoriniuose debatuose dažniausiai kalbama apie į šeimą arba į vaiką centruotas sistemas (Pösö, Skivenes, Hestbaek, 2014). Vaikų gerovės ir saugumo siekiantys darbuotojai privalo būti...