Aleksandro Stulginskio universitetas (Lietuva)ANOTACIJA Darbo vietų plėtojimo darnumą kaimiškuosiuose regionuose lemia susisluoksniavusi vidinė ir išorinė įvairaus valdymo lygio aplinka, kurios veiksniai nuolat kinta ir tarpusavyje koreliuoja. Atviras darbo vietų plėtojimo procesas nėra savaiminis, jį būtina profesionaliai valdyti, atsižvelgiant į daugelį veiksnių, kurie gali būti priskiriami vidinės (artimos ir tolimos) ir išorinės (artimos ir tolimos) aplinkos (regiono, šalies, ES lygmens) veiksnių grupėms. Šiuo tyrimu siekiama identifikuoti darbo vietų plėtros darnumą lemiančius veiksnius Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose. Atlikus mokslinį tyrimą išnagrinėti darnaus darbo vietų plėtojimo teoriniai aspektai, apibrėžtas darbo vietų plėtojimo darnumas, identifikuoti darbo vietų plėtojimą Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose lemiantys veiksniai, nustatytos darbo vietų plėtojimo darnumo palaikymo galimybės, darbo vietų ir gyvenamųjų vietų suartinimo nauda. Darbo vietų koncentracija miestuose ir geografinis darbo jėgos mobilumas sukelia nemažai problemų kaimiškuosiuose regionuose. Vienas svarbiausių strateginių tikslų yra darbo vietų ir gyvenamųjų vietų suartinimas, darbo jėgos geografinio mobilumo valdymas siekiant darniai vystyti darbo vietas kaimiškajame regione. Darbo vietų plėtojimo darnumas siejamas su organizacijų, individų veiklos darnumu, kaimo plėtros veikėjų įtraukimu ir dalyvavimu kaimiškųjų regionų vystymo valdyme, regiono organizacijų vadovų sprendimu įtraukti darnos siekį į organizacijos strategiją. Darbo vietų darnus plėtojimas grindžiamas individo ir organizacijos veiklos rezultatyvumu, ekonominiu klestėjimu, kuris kokybinę išraišką įgauna per nuolatinę kaitą ir pridėtinės vertės sukūrimą, darbo vietos atsparumo pokyčiams kūrimą.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnus darbo vietų plėtojimas, darbo vietų plėtojimą lemiantys veiksniai, darbo ir gyvenamosios vietos suartinimas.JEL KLASIFIKACIJA: C14, C61, Q13 Įvadas Kaimas per šimtmečius turėjo išskirtines ekonomines ir socialines sąlygas, kurios nulėmė atitinkamą gyvenimo būdą. Žmogaus sąlytis su gyvąja gamta teikė jam pasitenkinimą, o veiklos rezultatai lėmė jo pragyvenimo lygį. Kaimo žmogus pats kūrė darbo vietas ir užsitikrino namų ūkio pajamas. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms ir šalyje vykstant ūkio transformacijai, ypač kaimo vietovėse, sumenko kaimo žmogaus verslumas ir kompetencija, jis nemažai tapo priklausomas nuo išorės darbo rinkos veiksnių. Opiausia problema tiek mieste, tiek ir kaime tapo įsidarbinimo galimybių stoka ir didėjanti bedarbystė. Minėti veiksniai didina socialinės paramos gavėjų skaičių, lemia poreikį kurti naujas užimtumo skatinimo politines ir vadybines priemones. Viena iš politinių priemonių, valdant kaimiškųjų regionų vystymą, yra integruotas darnios plėtros koncepcijos diegimas.Pasaulinė aplinkos ir plėtros komisija dar 1987 m. darnios (angl. sustainability development) plėtros koncepcijoje pažymėjo, kad plėtros darna matuojama ekonomikos, aplinkos ir sociokultūros sąveikos dimensija. Darni plėtra turėtų padėti spręsti interesų k...