Bedarbiai vyrai, geras gyvenimas ir socialinė atskirtis

Abstract

ĮvadasKas nutinka, kada tai, ko trokšti, pasirodo vis labiau nepasiekiama? Kas įvyksta, kai prisirišimas prie teisingo ir visuotinai pripažinto gyvenimo naratyvo žlunga ir kai tavo kasdienės pastangos jį įgyvendinti tėra tik beviltiš-ko optimizmo tęsinys? Pastarasis terminas "beviltiškas optimizmas" skamba kaip oksimoronas, tačiau jis yra nuoroda į tai, ką išgyvena kasdienybėje šio straipsnio veikėjai -bedarbiai vyrai. Neviltis ir optimizmas, džiaugsmas ir gėda, gyvenimo gerovė ir socialinės atskirties baimė -tai pasikartojantys ir kartu susipinantys šių vyrų potyriai. Beviltišką optimizmą galima išgyventi ne tik kaip optimizmą -tai gali būti ir baimė dėl neaiškios ateities, ir viltis, kad surasi darbą, o jis tave pakeis, ir nerimas, kad neatitinki darbdavių, kuriems norėtum dirbti, lūkesčių, ir malonumas, kad šią savaitę tave pakvietė į du darbo interviu. Amerikiečių teoretikė Lauren Berlant (2011 ir 2011a) tokį optimizmą vadina "žiauriu optimizmu", tačiau šio straipsnio autoriui jis atrodo veikiau beviltiškas, nei žiaurus. Gal nėra visai beviltiška tikėti, kad bedarbiui vyrui, kuris nedirba jau daugiau nei metus, atsivers darbo rinkos durys, tačiau ar ne žiauru suvokti, kad būtent jo prisirišimas prie šio tikėjimo ir gana nuspėjamo normatyvinio gyvenimo supratimo skatina tokį optimizmą?Šį straipsnį įkvėpė troškimas suvokti, ką bedarbiams vyrams reiškia "geras gyvenimas", kokias emocijas kelia nedarbas ir kas verčia juos fantazuoti apie ateitį ar išgyventi dabartį kaip pereinamąjį laikotarpį, kuris laikomas ir gyvenimo pamoka, ir išbandymu, ir beviltiško optimizmo rezultatu. Tačiau ne tik pusiau struktūruoti interviu su jaunais 23-39 metų bedarbiais vyraispaskata analizuoti gerą gyvenimą, socialinę atskirtį ir ją patiriančius subjektus. Šią analizę paskatino ir bendresni šiuolaikinių teoretikių, tokių kaip Judith Butler, Athena Athanasiou, Lauren Berlant ir kitų svarstymai apie tai, kaip apibrėžiamas žmogaus gyvenimas, kieno gyvenimai laikomi vertais pripažini-mo ir kieno nurašomi į nematomumo, stigmatizavimo, užmaršties vietas kaip apgailėtini ir niekam nereikalingi. Ypač šiuo požiūriu informatyvi ir kartu radikaliai įkvepianti amerikietės Judith Butler pozicija, išsakyta pastarojo dešimtmečio jos knygose (2009 ir 2013). Jos mąstymas apie tai, kas yra šiuolai-kinis subjektas, kokiais skirtumais jis aktualizuojamas, kieno gyvenimai yra atpažįstami ir pripažįstami ir kieno mirtys, fizinės ar socialinės, apraudamos ir kieno ne, įsiterpia į mokslininkų, tiriančių socialinę atskirtį, darbus ir paties autoriaus bei jo kolegų atliekamas socialinės atskirties analizes.

Introduction

“…In Lithuania, studies that directly address social segregation and its spatial dimension have only recently started to appear. The studies by Krupickaitė (2014), Žilys (2013) and Tereškinas et al (2013) were survey-based and the spatial dimension rather limited as a result. Research by Marcińczak et al (2015) was based on the 2001 census data at the level of census tracts.…”

“…Individuallevel data is the most suitable for migration studies; however, until now individuallevel census data was not available to socio-spatial researchers. Thirdly, research on social segregation is also scarce in Lithuania (the rare examples are Krupickaitė, 2014;Marcińczak et al, 2015;Tereškinas et al, 2013;Žilys, 2013). There are no previous studies investigating how the local spatial dimensions of social inequality have changed over time.…”

Large social inequalities and low levels of socio-economic segregation in Vilnius

“…The combined effects of major political, economic and social transitions have resulted in a large-scale socio-spatial transformation in the CEE countries since the early 1990s (Brade et al, 2009;Marcińczak, 2012;Musil, 1993;Sýkora, 1999;Sýkora & Bouzarovski, 2012;Ubarevičienė et al, 2011). Research that directly addresses issues of housing and socio-economic segregation in Lithuania has only been carried out recently (Krupickaitė, 2014;Tereškinas, Žilys, & Indiliūnaitė, 2013;Žilys, 2013). The survey-based study of Krupickaitė (2014) showed that most of the suburban residents have a higher socio-economic status (in terms of income and education).…”

Prekariatas: vienos klasės požymių visuma ar visus persmelkianti patirtis?

“…nesaugumas, socialinė poliarizacija ir dezintegracija kontekste, pradėtas vadinti "naujuoju skurdu" (Tereškinas, Bučaitė-Vilkė, 2015). Neabejotina, kad visos skurdo dimensijos tarpusavyje siejasi ir formuoja vis kitokias jo raiškas, tačiau skirtingi skurdo šaltiniai gali sąlygoti įvairias individų gyveno patirtis, dėl to svarbu kalbėti ne tik apie materialinį skurdą, kuris daugiausia apibrėžia vargingiausius (pajamų ir turto prasme) visuomenės sluoksnius, bet ir apie kitokių rūšių skurdo kilmę, siekiant suprasti, kaip ši skurdo forma vienaip arba kitaip paliečia ir vidutines arba didesnes pajamas turinčius gyventojus ir atitinkamai formuoja jų santykį su gyvenamuoju laiku, informacija, visuomene, galimybėmis, ateities perspektyvomis ir kokias kasdienio gyvenimo prasmes leidžia konstruoti.…”